kazinčius

×kaziñčius (nlt.) sm. (2) susislėgusi duona prie apatinės plutos, žibčius: Kaip jūs ten duoną iškepėt, kad kaziñčiaus yr Alv.

◊ kazinčius statyti (plg. l. koziniec arklių kojų liga nuo nuovargio) iškreiptai, ant nagų viršūnių statyti kojas (apie nuvarytą nuo kojų arklį): Pavargęs arklys – žiūrėk, kad stato kazinčius Sv.